Naujienos

      2007 m. birželio 27 d. Jūsų laikraštis išspausdino straipsnį „D‘Alema eredita una grana dal Duce“, palietusį Lietuvai labai jautrų prieškario diplomatinės atstovybės Romoje pastato grąžinimo klausimą. Šia tema norėčiau pateikti savo vertinimą.

      Pirmiausia, reikėtų pastebėti, kad Italija visada buvo draugiška ir nuosekli mūsų šalies partnerė. Tuo metu kai žengėme pirmuosius nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo žingsnius, Italija entuziastingai rėmė Lietuvos euroatlantinius siekius.

      Šiandien Lietuva ir Italija įvairiausiose veiklos srityse tvirtina nuoširdžią ir bendromis vertybėmis grįstą partnerystę. Neabejoju, kad NATO ir Europos Sąjungos įkūrėja bei aktyvi euroatlantinių vertybių puoselėtoja Italija ir entuziastinga šių organizacijų naujokė Lietuva gali daug kuo praturtinti viena kitą, kartu siekti bendrų tikslų ir imtis naujų iniciatyvų Europoje bei jos kaimynystėje.

      Dvišalius Lietuvos ir Italijos santykius vis dar temdo Lietuvos prieškario diplomatinės nuosavybės Romoje klausimas. Lietuvai priklausęs pastatas 1940 m. Italijos Vyriausybės buvo perduotas Lietuvą okupavusiai Sovietų Sąjungai.Šiuo metu paskutinė okupuota Lietuvos teritorija, kad ir kaip to nenorėtume, yra Romoje.

      1990 m. atkūrusi savo nepriklausomybę Lietuva nuolatos kėlė ir tebekelia šį neteisėtai nusavinto pastato klausimą su įvairių Italijos vyriausybių atstovais. Lietuva siūlė Italijai spręsti šį klausimą taip, kaip jį 2001 m. išsprendė Prancūzija, sumokėdama piniginę kompensaciją už prarastą prieškario atstovybės pastatą Paryžiuje. Panašaus sprendimo mes tikimės ir iš Italijos vyriausybės. Visa tai galėtų reglamentuoti Lietuvos ir Italijos pasirašyta tarpvyriausybinė sutartis.

      Sunku būtų nepastebėti ir pozityvių Italijos Vyriausybės žingsnių sprendžiant šį gerokai „įsisenėjusį“ klausimą. Italijos URM atstovai kaip kompensaciją Lietuvai už prarastą „Vila Lituania“ pasiūlė už simbolinį nuomos mokestį išnuomoti greta Piazzale Clodia esančius vadinamuosius Casali Strozzi. Lietuva įvertinusi šį pasiūlymą ir išreikšdama dėkingumą už parodyta gerą Italijos valią, nusprendė ir toliau siekti šį klausimą spręsti finansinės kompensacijos arba kompensacijos kitais pastatais būdu.

      Nuosavybės atstatymo principas Lietuvai yra esminis. Turėtos nuosavybės mainymas į ilgalaikę nuomą yra sunkiai pateisinamas nuosavybės atstatymo ir istorinio teisingumo požiūriu. 1940 m. Italijos vyriausybė Villa Lituania pastatą perdavė Sovietų Sąjungos atstovams ir Lietuva nuosavybės teisę į šį pastatą prarado ne dėl savo kaltės. Todėl nuosavybės teisė Lietuvai kompensuojant prarastą diplomatinės atstovybės pastatą turi būti atstatyta.

      Neabejojame, kad Italijos siūlomuose Renesanso epochos Casali Strozzi pastatuose būtų galima įrengti puikų Kultūros centrą ar muziejų, tačiau, jie yra sunkiai pritaikomi Lietuvos diplomatinės atstovybės veiklai.

      Lietuva laukia naujų Italijos pasiūlymų ir, manau, kad liepos 9 d. Vilniuje įvyksiantis Italijos URM Generalinės direktorės Laura Mirachian vizitas bus gera proga aptarti tolimesnes šio klausimo sprendimo perspektyvas.

      Naujas abiem pusėms priimtinas pasiūlymas padėtų tašką Lietuvai padarytos žalos Romoje istorijai ir atverstų naują dvišalių santykių istorijos puslapį.