Naujienos

Įgyvendinant Lietuvos valstybės šimtmečio sukakčiai skirtos tarptautinės parodos „Kaunas, 1918-1940. Modernybės įkvėpta sostinė“ parengiamąjį etapą, kuratoriai Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis ir Giedrė Jankevičiūtė, lydimi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijos Respublikoje Julijos Reklaitės, š.m. birželio 14-17 d. surengė tiriamąją išvyką į Romą ir Venecijos architektūros bienalę.

Pagrindinė tyrimo dalis buvo susipažinimas su Romos tarpukario architektūra in situ. Dėmesio centre buvo du garsiausi šio laikotarpio (1920-1940) statinių kompleksai – Romos pietuose esantis EUR (Esposizione Universale Roma) rajonas, ryškiai įkūnijęs diktatoriaus Benito Mussolinio ir jo architektų ambicijas, ir miesto šiaurės rytuose ketvirtame dešimtmetyje suformuotas sporto kompleksas Foro Italico, kurį labiausiai garsina atletų skulptūromis iš Kararos marmuro dekoruotas stadionas Stadio dei Marmi (archit. Enrico Del Debbio, 1932). Sąšaukų su Kaunu čia nedaug, tačiau ir EUR‘o, ir sporto komplekso architektūra yra pats geriausias įvadas į fašizmo epochą ir jos ideologiją. Išliko ne tik pastatai, bet ir paminklai bei ideologiniai simboliai, leidžiantys suvokti, kaip veikė vizualinė propaganda, kokias idėjas ir kokiomis priemonėmis siekta skleisti bei diegti vartotojams.

Teko atkreipti dėmesį ir aktualijas – šiuolaikinės Italijos visuomenės elgseną su ideologiškai sudėtingu to laikotarpio paveldu. Pavyzdžiui, ideologiniai šūkiai stadiono mozaikose ir generolo Emanuele Filiberto di Savoia-Aosta vardu pavadinto tilto (archit. Vincenzo Fasolo, 1942) ideologinės puošmenos yra išlikusios jų originaliose vietose. O štai pokarinio modernizmo architektūros likimai – įvairūs. Nustebino apleista XVII olimpinių žaidynių architektūrinio akcento – Palazzetto dello Sport (archit. Annibale Vitellozzi, Pier Luigi Nervi, 1960) būklė, – o juk tai yra architektūros „ikona“, kurią pažįsta ne tik modernizmo architektūros istorikai, bet ir visi bent kiek ambicingesni architektūros studentai.

Tyrimas tęsėsi Parioli rajone, kuris ir savo reljefu ir architektūra labai primena Kauną. Tik kalvos čia aukštesnės, o namai erdvesni ir prabangesni. Parioli gatvėse turistų nėra, nors šis rezidencinis rajonas galėtų būti lankomas kaip XX a. modernizmo architektūros enciklopedija natūroje. Tyrėjų komandai pasisekė, nes prie savo namų durų jų laukė Kauno mylėtoja Marguerite Pratesi de Merode. Lygiai prieš metus Antano Žmuidzinavičiaus muziejuje Kaune ji buvo surengusi savo piešinių ir fotografijų parodą „Pėdsakai“. Menininkė sako, kad Kaunas ją traukia, nes ji jaučia, kad tai yra jos miestas. Putvinskio gatvėje ji atpažįsta ir Briuselį (Marguerite yra belgė), ir Romos Parioli rajoną, kuriame gyvena daugiau kaip trisdešimt metų.

Dabartiniai Marguerite namai, tiksliau butas viename iš Parioli ketvirto dešimtmečio keliabučių, – akivaizdžiai atskleidžia tarpukario Kauno ir Romos gyvenamosios architektūros analogijas bei skirtumus. Išoriškai namas lyg ir niekuo neypatingas, Kaune tikrai yra įspūdingesnių, tačiau vidaus apdaila lenkia lietuviškus namus prabanga bei modernumu. Pavyzdžiui, liftui pritaikyti plastikiniai (tuo metu inovatyvios medžiagos) elementai, švieslangiai tarp buto ir laiptinės dekoruoti stikle graviruotomis art deco kompozicijomis su egzotiniais gyvūnais. Marguerite ir jos vyrui architektui Fabrizio priklauso dalis buvusio Mussolinio vyriausybės švietimo ministro, filosofo, fašizmo ideologo Giovanni Gentile buto – 250 iš 700 kv. metrų.

Aplankyta ir Romos La Sapienza universiteto Architektūros fakulteto būstinė. Čia į Valle Giulia gatvę, užsienio akademijų kaimynystėn 1932 m. iš Via di Ripetta gatvės persikėlė Karališkoji aukštoji architektūros mokykla (Regia Scuola Superiore di Architettura), kurioje mokėsi du Kauno architektūros grandai – Vytautas Landsbergis ir Stasys Kudokas (tiesa, jie studijavo ne šioje, bet ankstesnėje mokyklose būstinėje).

Sąsajų su Kaunu netikėtai buvo atrasta reprezentaciniuose kariuomenės pastatuose. Vytauto Didžiojo karo muziejaus steigėjo ir vadovo generolo Vlado Nagevičiaus susižavėjimas „Tėvynės altoriumi“ (L’Altare della Patria) – karaliaus Viktoro Emanuelio II paminklu, kurio dalis nuo 1921 m. yra Nežinomojo kareivio kapas, – ne kartą pagarsintas. Tačiau tyrimo dalyviams kilo mintis, kad greičiausiai generolas buvo matęs ir Karabinierių muziejų (Museo Storico dell’Arma dei Carabinieri; archit. Scipione Tadolini, 1937) Risorgimento aikštėje: kai kurios analogijos su Vytauto Didžiojo Karo muziejumi akivaizdžios. Pavyzdžiui, Karabinierių muziejaus fasadą puošia horeljefai, vaizduojantys mirusio kario galvą, o muziejaus viduje įrengta žuvusiujų kripta – lygiai kaip Kaune.

Minties apie Karininkų ramovę buvo sunku atsikratyti, įžengus į Karo aviacijos ministerijos (Aeronautica Militare; archit. Roberto Marino, 1931) rūmus. Kaip juokavo po pastatą vedžioję gidai – du simpatiški karo aviacijos karininkai, – tikrasis ministerijos architektas buvo legendinis italų lakūnas ir Mussolinio vyriausybės karo aviacijos ministras Italo Balbo. Tiesa, jo žvilgsnis krypo į Naująjį pasaulį – Balbo surengė italų hidroplanų žygius į Niujorką ir San Paulo, – tačiau Kauno Karininkų ramovė, kad ir nė iš tolo savo masteliais neprilygstanti Romos rūmams, jam tikrai būtų patikusi: paradiniai laiptai, kolonos, veidrodžiai, tikras ir dirbtinis marmuras, bronza, buazerijos ir intarsijos. Ypač didelį įspūdį paliko Debesų kambarys, dekoruotas įvairių formų debesis vaizduojančiais tapybos pano. Žavi ir Ferrari automobilių logotipo istorija - pasirodo, kad piestu stovintį žirgą inžinierius Enzo Ferrari gavo iš Pirmojo pasaulinio karo herojaus lakūno Francesco Baracca šeimos – 1923 m. lenktyninių automobilių gamintojui jį pasiūlė naudoti aviacijos aso tėvai po jo žūties, sakydami, kad ženklas, kurį jų sūnus naudojo ant savo lėktuvų, atneš Ferrari sėkmę.

Birželio 15 d. Romos Šiuolaikinio meno muziejuje MAXXI surengtas seminaras, skirtas aptarti 2018 m. rengiamos parodos apie tarpukario Kauno architektūrą idėjas su Italijos architektūros istorikais ir kuratoriais. Šis muziejus yra prestižiškiausia architektūrinių parodų Romoje erdvė, vienintelis turintis specialiai kuruojamą architektūros centrą ir archyvą. Paroda ketinama pristatyti Kauną kaip unikalią, nors vis dar nepažintą, modernizmo apraišką. Siekiama pažinti tarpukario architektūrą iš skirtingų perspektyvų: papasakoti apie vis dar nepakankamai įvertintą modernybės vietą, kurioje tarptautinės idėjos susipynė su kylančios Rytų Europos pakraščio sostinės kasdieniu gyvenimu. Pastatų tipų įvairovė, siekianti patenkinti naujosios sostinės funkciją – unikalus pavyzdys, kai modernybės idėjos buvo naudojamos „konstruojant” reprezentacinį valstybės miestą.

Architektūros istorikas Vaidas Petrulis pristatė Kauno tarpukario architektūros fenomeną. 1919 m. Kaunui tapus laikinąją sostine per nepilnus du dešimtmečius miesto gyventojų skaičius išaugo kone dvigubai, plėtėsi miesto teritorija, buvo sparčiai statomi visuomeniniai ir gyvenamieji namai. Šiandieniame mieste šį periodą primena daugiau nei 6000 išlikusių pastatų. Kai kurie jų tapo miesto simboliais ir ubanistiniais orientyrais. Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kompleksas, Kauno įgulos karininkų ramovė ar Centrinis paštas savąja reprezentacinę funkciją atskleidžia pasitelkdami savitą architektūrinės kalbos įvairovę. Čia įdomiai sujungiami “tautinio stiliaus” elementai ir modernybės ženklai. Kauno tarpukario architektūros pažinimui svarbūs ir gyvenamieji pastatai. Pastarieji atsiskleidžia šimtais modernizmo veidų, suteikiančių miestui unikalų charakterį.

Giedrė Jankevičiūtė pristatė susirinkusiems Kauno modernistinės architektūros itališkąsias šaknis. Pasak pranešėjos, tarpukario Lietuvos architektai studijavo įvairiose mokyklose – Peterburgo akademijoje, Rygos Politechnikos institute, Berlyne, Briuselyje, Oldenburge, Prahoje. Tačiau du iš jų – Vytautą Landsbergį (1893–1993) ir Stasį Kudoką (1893–1988) – galima laikyti Romos mokyklos auklėtiniais. Nors jie abu pakeitė bent po kelias studijų vietas, galutinai juos suformavo Karališkoji aukštoji architektūros mokykla Romoje. Landsbergis joje mokėsi nuo 1923 iki 1926 m., Kudokas nuo 1924 iki 1930 m. Studijų metais abu pamėgo Italiją, gerai susipažino ir su jos moderniosios architektūros raida, ir su klasikos palikimu. Abu įgijo gerus profesinius pagrindus ir visam gyvenimui pamėgo kai kurias charakteringas italų klasikos detales. Landsbergis jautė silpnybę renesansinių ir barokinių vilų laiptams, Kudokas arkoms ir arkadoms. Jankevičiūtė parodė susirinkusiems Landsbergio ir Kudoko pastatų, liudijančių romietiškąsias įtakas, vaizdus, juos trumpai pakomentavo. Iš Landsbergio darbų akcentuota Vatikano nunciatūra, Fizinio auklėjimo rūmai bei Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Kudoko kūrybos raida atkleista, pristatant Kauno centrinę vandentiekio stotį, Kauko laiptus, Karininkų ramovę ir architekto asmeninę vilą.

Seminaro dalyviams šis pristatymas sukėlė minčių apie rusiško ir itališko klacizimo santykį Lietuvos tarpukario architektūroje, italų architektūros istorikai klausė, kas žinoma apie Landsbergio požiūrį į istorizmo kryptį atstovavusio jo profesoriaus Manfredo Manfredi dėstymo metodus, stebėjosi, kad jis per labai trumpą laiką puikiai perprato ir įsisavino funkcionalizmo principus, kurie akivaizdūs jau Chaimsonų name (1930), o po kelerių metų jau visiškai išgryninti pasirodo Tyrimų laboratorijoje (1935).

Diskusiją moderavo projekto vadovė Marija Drėmaitė, pristačiusi pagrindinę parodos idėją ir temas. MAXXI muziejaus architektūros centro vadovas ir parodų kuratorius, šiemetinės Venecijos architektūros bienalės komisijos narys Pippo Ciorra domėjosi naujojo Kauno planavimo ypatybėmis, paskatino atkreipti dėmesį į planavimo užsakovus ir protagonistus. Šiame kontekste buvo įdomu pastebėti, kad Kaune nebūta vieno lyderio urbanisto, vientiso generalinio plano, kaip daugelyje kitų žinomų moderniųjų miestų, o urbanistinė plėtra, pasak Vaido Petrulio, vyko ganėtinai spontaniškai, ką galima būtų pavadinti spontanišku modernizmu/urbanizmu.

Milano Politechnikos instituto architektūros istorikas, modernizmo architektūros ir urbanistikos istorijos dėstytojas Alessandro de Magistris atkreipė dėmesį kaip svarbu parodyti kas buvo anksčiau, prieš Kaunui tampant laikinąja sostine ir akcentuoti urbanistinę kaitą. Jo kolegei, architektūros ir urbanistikos istorikei Patriziai Bonifazio kilo klausimas kas, kaip ir iš kur per tokį sąlyginai trumpą laiką pastatė tokį kiekį pastatų. Ji akcentavo architektūros specialistų, įtakų, statybos technikų ir įgūdžių apytaką, kurią būtinai reikėtų ištyinėti detaliai ir eksponuoti parodoje. Visa tai Italijos kolegos pavadino kolektyvine architektūrine jėga (collective architectural force), kuri ir sukūrė miesto vaizdo savitumą bei Europinį kontekstą. Diskusijoje dalyvavusi Daina Lozoraitis atkreipė dėmesį į svarbų faktą, jok buvo ne tik statomas naujas miestas, bet ir kuriama nauja visuomenė.

Bene įdomiausia diskusijoje išsakyta mintis – galimos Kauno modernizmo sąsajos su JAV architektūra (kas vyko per emigrantus). Šis klausimas Lietuvoje iki šiol keliamas nebuvo. Diskusijos metu išryškėjo įdomi mintis, kad būsimos parodos kataloge pristatant Kauno modernizmą vertėtų atskleisti ir kaip kito požiūris bendrai į patį reiškinį ir atskirus jį reprezentuojančius autorius bei jų kūrinius. Be to, visiems pašnekovams kilo natūralus klausimas apie šiandieninę Kauno modernizmo būklę ir pasiūlymas parodoje parodyti ir dabartinę situaciją.

Apibendrinant tyrimą ir Romoje atrastą Kauną, svarbu turėti galvoje, kad Mussolinis Romą irgi konstravo kaip naują sostinę. Tai labai įdomi analogija, ypač žvelgiant į urbanistiką. Žinoma, dydžiu miestai labai skiriasi, tačiau pastatų tipologija labai panaši: valdžios pastatai, atminties institucijos, švietimo įstaigos (visų pirma universitetas), sporto kompleksai, gyvenamieji namai elitui ir liaudžiai.

Venecijos architektūros bienalėje tyrėjų komanda išanalizavo Alejandro Aravenos kuruotą ekspoziciją ir nacionalinius paviljonus, susitiko su Baltijos paviljono kuratoriais Ona Lozuraityte ir Petru Išora, kurie išsamiai pristatė paviljono idėją bei eksponatus. Didelė devynių kuratorių grupė iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos sugebėjo surinkti eksponatus, liudijančius XX a. antrosios pusės infrastruktūros pokyčius ir palikimą šiose šalyse, sugebėjo užpildyti 2000 kv.m. erdvę gausiu rinkiniu, kuriame nemažai originalių eksponatų iš Lietuvos archyvų.

Tyrimą ir parodą apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą inicijavo UNESCO komisija; tiriamąją išvyką finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros institutas.