Naujienos

Š.m. kovo 14 d. Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje vyko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių minėjimas. Minėjimo proga buvo atidaryta pirmoji prelato Stasio Žilio personalinė tapybos darbų paroda Italijoje, parodytas dokumentinis filmas „Lietuva. Statusas: Nepriklausoma“ (2010 m.) bei koncertavo Italijos lietuvių bendruomenės mokyklėlės „Bitutė“ vaikai. Parodą atidarė ir renginio dalyvius sveikino Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos rektorius monsinjoras Petras Šiurys, Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Petras Zapolskas ir Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šv. Sosto Vytautas Ališauskas.

Susirinkusius giliai sujaudino kupinos ilgesio Tėvynei ėiles „Paskutinė naktis tėviškėje“, kurias tą vakarą skaitė pats autorius Stasys Žilys. Ne vieną kartą sakytose kalbose skambėjo žodis – laisvė. Ambasadorius P.Zapolskas įteikė prelatui S.Žiliui už nuopelnus Lietuvai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ženklą „Tikėkime laisve“.

„Tapoma ne plunksna. Paslaptingasis dailininkas Stasys (tegul man būna leista tik šiuokart jį taip vadinti) tapo kūrėju ne tiek tapybos katedrose ar privačiose studijose – jis eina per pasaulį atsimerkęs, klausydamas ir uosdamas. Ženklus ir jausmus.

Atstovaudamas garsiausiai dailininkų  mokyklai – tapančių sielos virpesiais ir atvirais prisiminimų nervais. Lietuviškas, liūdnokas, taupantis spalvą, tarytum gailėdamas nukrėsti rasą nuo likusio prisiminimuose medetkų kupsto. Lyg klausydamasis, ar spalvos lašas ratilais nuvilnijęs nesudraskys tylos. Asmeninės, tos, kurios leidžiame klausyti tik sau pačiam.

Jaukus, naminis. Kvepiantis duona, kurią štai minko jo drobės moteris. O ten juda smagus šokėjų ratelis – gal kažkur Alpėse, o gal ir šalia Punios. Kalnų viršūnės, žmogaus akimis žvelgiančiomis į dangų ar į žemę. Ūkuose paskendę šešėliai – baikštūs prisilietimai prie gyvenimo kūniškumo. Ilgesio ir pašaukimo motyvas kai kuriose drobėse stiprus, kitose – vos plevenantis, numanomas. Leidžiantis mums patiems nuspręsti, ką reiškia ženklai ir kur paslėptas paslaptingasis Stasio kodas.  

Dailininkai retai tapo sau, jie mėgsta būti matomi, dalyvauja parodose, pristatymuose. Dailininkas Stasys nedraugauja su šiuolaikiniais madingais judėjimais. Mes jo ilgai prašėme leidimo surengti personalinę parodą Romoje. Tai, ką mes visi matome, yra maža dalelė to lobio, kuris keliaujančio žmogaus buvo išdalintas, padovanotas ar vis dar laukiantis Lietuvos Vilos kambaryje.“

 Lietuvos ambasadorius Italijoje Petras Zapolskas