Naujienos

Balandžio 15 d. Venecijos Dožų rūmuose (Palazzo Ducale) Tomas Venclova kartu su kitų šalių poetais Antonella Anedda, Urszula Kozioł, Michael Krüger, Ryszard Krynicki, Ewa Lipska, Ali Podrimja, Tomasz Różycki, Hans Van de Waarsenburg, Adam Zagajewski skaitys savo poeziją bei Nobelio premijos laureato Č. Milošo eiles. Tai vienas iš balandžio 13 d. prasidėjusių ciklo „Č. Milošo Venecija“ renginių, skirtų Č. Milošo 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui pažymėti.

Č. Milošas (1911-2004) –  „vienas didžiausių mūsų laikų poetų, o gal ir pats didžiausias“, - taip Č. Milošą apibūdino J. Brodskis. Gimęs 1911 m. Vilniuje, mieste, kuris, anot Č. Milošo, yra „labiausiai į šiaurę nutolęs Italijos baroko bastionas“ buvo ypatingai susijęs su Italija. Č. Milošas rašė: „Lenkijos literatūros šaknys neabejotinai priklauso Viduržemio jūros regionui (...), įvairiais amžiais jos autoriai buvo dvikalbiai, naudojosi tiek lotynų, tiek lenkų kalba. Daugybė jų kelionių į Italiją skatino ieškoti itališkų modelių (...) Norėčiau, jog mano poezija būtų priimta kaip priklausanti tai pačiai - visos Italijos kultūros - aplinkai, nes egzistuoja ryšiai daug stipresni už pavienių šalių istorinius bei ligvistinius skirtumus“.

T. Venclova (g. 1937 m.) - daugiausia tarptautinio pripažinimo sulaukęs ietuvių poetas, tęsiantis santūrios klasicistinės lyrikos tradiciją, mąstantis apie vidurio Europos likimą.

1960 m. baigęs Vilniaus universitetą jame dėstė, dirbo Istorijos institute. Dėl atviro priešinimosi komunistiniam režimui jo kūrybinė veikla buvo apribota – 1972 m. sovietmečiu išėjo vienintelis rinkinys „Kalbos ženklas“. Tačiau poetas daug vertė (T. S. Eliot, E. Pound, D. Thom etc), tokiu būdu į totalitarinės sistemos ribojamą lietuvių kultūrą įvedė ne vieną Vakarų literatūros kūrinį bei reiškė antikonformistines nuostatas. 1975 m. poetas parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriame teigė negalįs dirbti Lietuvoje viešo kultūrinio darbo, tad nenorįs veidmainiauti ir prašąs išleisti į Vakarus. 1977 m. emigravo į JAV, kur nuo 1980 m. Yale‘io universitete dirba slavų literatūros profesoriumi. 1991 m. sausio 15 d. kartu su Nobelio premijos laureatais Česlovu Milošu ir Josifu Brodskiu, tokiais pat Rytų Europos išeiviais kaip ir jis, paskelbė protestą – pareiškimą dėl „nežmoniško Sovietų išpuolio prieš Lietuvos žmones“.

T. Venclova vienas pirmųjų Lietuvoje susidomėjo semiotika, ją dėstė Vilniaus universitete. Disciplinuotas žvilgsnis į pasaulį ir kalbą jaučiamas poeto eilėraščiuose, kuriuose pasaulis stebimas iš šalies. Poetas siekia klasikinės simetrijos, naudoja sudėtingas, šiuolaikinėje poezijoje retas eiliavimo technikas. Toks kalbėjimas tarsi sutramdo pasaulio chaosą. Viena pagrindinių poeto kūrybos temų – pasaulio, tikrovės ir kalbos santykis. Dar viena svarbi kūrybos tema - tremtis, suvokiama kaip likimas, žmogiškumo išbandymas. Poetui rūpi ir laiko tėkmė, istorija, jos poveikis žmonėms.

Pagrindiniai šio renginio organizatoriai: Lenkijos institutas Romoje ir Venecijos poezijos festivalis „Civilizacijos sankryžos“ („Incroci di Civiltà“).